Julija Vaiči
Visi ieškojimai baigiasi vieną akimirką. Tada, kai pasirenki Šviesą. Ir tampi apsišvietusiuoju. Visi skausmai pradingsta vieną akimirką. Tada, kai atsiveri Meilei. Ir tampi kuriančiuoju.

Įžvalgos 

Ir vieną akimirką išgalvotas karminis liūdesys, kaip rūkas išsisklaidys, ir nušvis vieninga, visiems be išlygų šviečianti Saulė-
tai Meilė, kuri
nevertina, neteisia, neskirsto,
nesisavina ir nepririša,
priima be sąlygų,
dalinasi be atlygio,
tai Meilė, kuri
džiaugiasi Širdimi,
mėgaujasi dabartimi,
tiki stebuklais,
tai Meilė, kuri
dydžiu su pačia Būtimi, Gyvastimi,
beribė ir visagalė,
kalba nekalbėdama,
regi nežiūrėdama,
girdi neklausydama,
jaučia laike ir erdvėje,
ramina kuriančia energija,
tyli žinančia informacija.

Tėra ištisai ištisinis Dabar, laikas be kalendoriaus, su milijardais milijardų realybės pasirinkimų.

Tėra amžinai amžinoji energijos tėkmė, vidiniais nustatymais Jos vibracijos dažnį reguliuojanti.

Tėra begalinė begalybė minties pasireiškimo formų, materija kuriai suteikiama tikėjimo jėga.

Dabarties realybė- būties vertybė.
Žinojimui nežinant atsiverti tenka stipriai pasistengti.

Tenka jutimo platumas apeiti, susivokimo aukštumas aplaipioti, kad į savos Visatos centrą pasibelsti.
Čia pasitinka laisvės pilnuma, pažinimu kas rytą rengdama, minčių skaidra girdanti ir širdingumu maitinanti.

Dabarties realybė - esimo vieninga trejybė: Kūnas sveikas, Siela šviesi, Dvasia užgrūdinta.
Sąmonė švari mėgaujasi ketinimų aiškuma, žodžių švelnuma, judesių grakštuma.

Tyla, atsitikusi protui išsivalius nuo bambėjimo ir grubumo apnašų, prabyla visakalbe Esatimi. Tąja savęs esencija, kuri niekada nesikeičia, tik mes Ją vis kitaip regim, girdim, užuodžiam, lytėjam, jaučiam.

Tyla atveria vartus į vidinę Visatą, kur galioja dėsnis "Nekenk", kur pats sau esi ištikimas Vedlys kelyje per gyvenimo vandenyną, kur susikalbėjimui pakanka girdėti, kur pagarba skamba tariamam žodžiui, kur dėkingumas trykšta vien už dovaną kvėpuoti. 

Tyla- pirmapradžių, Žemėje dar negimusių minčių, buveinė. Tai iš ten mes pasiimam idėjas, kurios, materiją įgavusios, džiugina visapusiškai. 

Žinojimo brandi tyla plečia vidinį matymą, apšviesdama nesusivokimo šešėlius. O šešėliai - tai gundymai, instinktų aistros, reikalaujančios paklusti, klauptis ir garbinti. Tai tarsi tantros šokis, tik šokama ne Šviesai. Tai tarsi pagarbos ritualas ugniai, tik aukuras puikybės liepsnose dega. Tai tarsi dėkingumo žodžiai, tik dėkojama ne Meilei.

Ir taip iki tol, kol stiprėjančioje vidinėje pažinimo ugny susidegina savigailėjimo šešėliai, išlaisvindami tai, kas begaliai tikra, amžinai gyva- tai pirmapradė vienetinė, autentiškai unikali Esatis.

Meilė be sąlygų- tai leidimas ir laiminimas 

Leisti sau nesikišti į patirčių vyksmą, visų be išimties.
Leisti sau neįtakoti noru padėti, noru pagelbėti, noru patarti, be prašymo.
Leisti sau vykdyti priesaką “Nekenk”, nei veiksmu, nei žodžiu, nei mintimi.

Laiminti kito pasirinkimą, tuo pat tai paverčiant sava patirtimi.
Laiminti kito veiksmus, tuo pačiu ir sau linkit atsakomybės už rezultatą.
Laiminti kito NE, savy tuo pat plečiant TAIP platybes.
Laiminti kito TAIP, net jei sava patirtis priima NE poziciją.

Meilė be sąlygų - tai aukščiausioji vibracija, dėl kurios patyrimo ir ateinama į Žemės planetą.
Tai viena iš begalybės patirčių keliaujant amžinybės Būtyje.
 

Dabartis- tai esimas, naujumu rengiamas, švelnumu puošiamas, lengvumu aunamas, gerumu maitinamas, visur ir visada prie ko prisiliečiama, kas kviečiama į savą būtį.

Dabartis - tai vyksmas, kai meile išpuoštuose namuose gyvenimas teka be baimės ir priekaištų, kai reiškiamasi laisvai, vibruojama širdimi, skambama pilnatve.

Dabartis - tai atsakingas suvokimas neturint vidinių ribų, tai Meilės erdvių neišmatuojamos platumos, kur švelni jautruma leidžia nujausti, pajausti, kiaurai girdint regėti. 

Dabartis - tai pastovus nenuspėjamumas, kai jokie matavimo parametrai nereikalingi, tik neaišku iš kur atvilnijantis ir paaiškinimo neprašantis Šviesos žinojimas, kad mes visi sujungti dabarties akimirkoje, kad mus visus jungia kuriančioji, amžinoji Meilės energija.

Esatį atminusiam kasdienybė virsta galimybių švente. Prigimtinis ritmas, tekantis Meilės energija, leidžia patirti visa apimančias apšvietas ir dovanoja būtį šventiškumo sraute. Čia neįmanoma kopijuoti, atkartoti, čia viskas nauja ir naujai.

Apnulinusiam susinaikinimo programas per dėkingumą ir pagarbą, kasdienybės rutina teisėtai užleidžia vietą vyksmui tarp savų ženklų. Prigimtinis ritmas per suvokiamus signalus ir impulsus iš ateities nukreipia, palydi, palaiko, apjungia. Visa tai, kas atrodė neįmanoma, dabar vyksta be pastangų.

Dabarties šventiškumas- tai būtis, vyksmas Esačiai skleidžiant išmintį- skaidrią informaciją Laike be laiko ir spinduliuojant grožį- tyrą energiją erdvėje be prisirišimų.

Unikalumas- tai prigimtinis autentiškumas, 

tai Meilės ir Šviesos būtis, pirmapradės, amžinosios Esaties ištakos, gyvenimu Žemėje patiriamos, 

tai esimas, vyksmas begalinėje tėkmėje, 

tai vibracija, ritmas, tvėrimo įrankis, 

tai kūrinijos slėpinių atradimas, įkvėpimo materializacija, 

tai suvokimo, patiriamo kasdieniame šventiškume, šedevro skulptorystė, , 

tai vientisas ryšio tiltas tarp dviejų protų, tarp dviejų širdžių, 

tai paveldo meistryste perdavimas, priėmimo ir paleidimo sinchronizacijos juvelyrika, 

tai neatkartojam autentika, talento metrikai, 

tai paprastas nepaprastumas, nereali realybė, begaliai pastovi kaita, 

tai dieviškai žemiškas žmogiškumas ir Žmogus-Dievas- Kūrėjas viename. 

Išdėkojus praeičiai už viską, kas būta, kas žinoma ir jaučiama, leidžiama išeiti iš kalendorinio laiko suskirstymų ir už visų susitapatinimų su Saulės sistemos planetomis, istorinėmis dievybėmis. Ir nutinka mėgavimąsis esimu visur, kiekvienoje akimirkoje su meile priimant tai, kas vyksta be pastangų. 

Pasirinkus pažinimo kelią, suvokimo gyliai veriasi su kiekvienu įkvėpimu, išminties lobyną papildant pagarbiu džiaugsmu. Dabartis leidžia keliauti žvaigždžių takais, šviesos minties jėga pasiekiant toliausias Visatas. 

Parėjus į savo Esaties centrą, vienybėje su savimi pačiu ir visuma, leidžiama patirti vientisumą su kosmosu. Ir tada, galybę semiant iš amžinybės ištakų, paprastumo šventiškume vykdant Dievo planą čia, Žemėje, Meile ir Šviesa paverčiama viskas, kas sutinkama dabarties kelyje.